Mano kūnas kartais eina šalia, lyg nešdamas mane, be manęs. Lyg atmintis, kuri vis dar skaudina odą palietus.
Kartais sustoju — ir laukiu, kol siela jį pasivys.
Mano kūnas kartais eina šalia,
Aš jį matau iš šalies, tarsi svetimą —buvusią meilę.
Jis vis dar kvėpuoja manimi, bet tyliai — tarsi bijotų pabusti.
Mano kūnas kartais eina šalia,
tarsi manęs ieškotų.
Ir kai pagaliau susitinkame,
pasaulis nustoja byrėti.
