Fotografija kaip terapija. Susitikimas su savimi ir su Kitu. Būti matoma. Būti čia ir dabar su viskuo, kas iškyla. Tarp savo fasado ir šešėlio. Tarp to, ką noriu parodyti, ir tarp to, ką slepiu, ko bijau, ko gėdijuosi, ko pati nepažįstu, ko vengiu parodyti kitiems, o galbūt net sau. Fotosesija prasideda gerokai iki atėjimo į studiją. Ir iki makiažo ar drabužių pasirinkimo. Galbūt net galima sakyti, jog gerokai ir iki fotografo pasirinkimo. Prasideda turbūt tada, kai prasideda įkūnytas santykis su savimi pačiu ir su Kitu. Kai priimu įsitikinimus apie save, apie savo kūną, kai formuojasi projekcijos, ko kiti tikisi iš manęs ir pan. Objektyvas stebuklingai sustiprina tai, kas jau yra.

Su Arūnu galiu tai išbūti. Galiu leisti sau būti atvirai susikausčius, nerimastinga, nepatenkinta savimi, pavargus ir tuo pačiu atrasti resursų, nurimti, priimti save, eksperimentuoti, tyrinėti save skirtinguose vaidmenyse, klausti, rodyti ribas, sakyti NE, linksmintis, juoktis, klysti, žaisti, šokti, kvailioti, apsikvailinti, nuobodžiauti ir galiausiai išeiti kažkaip iškilmingai. Arūnas šį nepaprastą procesą gali laikyti erdvėje su vidine ramybe, pilnu priėmimu ir kažkokiu giliu gydančiu liudijimu. Ačiū Tau, Arūnai, ir ačiū sau. Dabar grožiuosi..

Psichoterapeutė Kristina Tomilina

Vaikščiok taip, tarsi bučiuotum žemę savo pėdomis.

Kas gali prieštarauti meilei?

Sudomino?

Matyk, pajusk, apsilankyk, rekomenduok